Beatričė Kleizaitė-Vasaris
Beatričė Kleizaitė-Vasaris (buv. Kerbelienė), gimusi 1925 m. sausio 3 d. Kaune.
Tėvai: Mykolas Kleiza ir Ona Krasauskaitė.
Mokiausi Kauno Valstybinio Teatro Dramos studijoje.
Piktadariams nužudžius teatro meno vadovą Juozą Monkevičių, su keletu bendramokslių 1944 m. pradžioje išvykome į Vieną, kur tikėjomės toliau tęsti teatro studijas. Deja, universitetą uždarė, o studentus išsiuntė į darbus. Man teko vertėjos pareigos IG Farben Industry gamyklose, kur darbams buvo sutelkta didelė minia užsieniečių. Vėliau gyvenau Salzburge, karui pasibaigus atvykau į Ravensburgą. Tenai apsigyveno nemažai lietuvių, tarp jų ir žymūs rašytojai, dailininkai bei kiti šviesuomenės nariai. Aš įsitraukiau į Antano Gustaičio vadovaujamą lietuvių ansamblį, su kuriuo ruošdavome pasirodymus kariškiams (prancūzams) ir lankydavomės kitose lietuviu kolonijose.
1945 m. rudenį išvykau į Italiją. Romoje patekau brangios atminties p. Vincentos Lozoraitienės globon, kuri manimi rūpinosi kaip savo dukra. Įstojau į Romos Universitetą, ten pasirinkau meno istoriją. Kadangi paskaitų lankymas nebuvo privalomas, tuo pačiu metu galėjau mokytis ir Accademia dell Arte Dramatico. Romoje dirbau Lietuvos Pasiuntinybėje prie Šv. Sosto ir taipogi buvau Ministro Stasio Lozoraičio asmeniška sekretorė.
1948 m. ištekėjau už kompozitoriaus Vytauto Kerbelio ir gegužes 7 d. su kitais DP išvykome į Argentiną. Apsigyvenome Buenos Airėse. Iš pradžių dirbau italų teatre, vėliau įkūriau ir vadovavau lietuvių scenos mylėtojų būreliui, su kuriuo esame pastatę nemaža veikalų bei suruošę daug literatūros ir meno vakarų. Buenos Aires mūsų šeimoje gimė trys vaikai: Vytautas Kazimieras (1949), Dovilė-Beatričė (1951) ir Ramunė Laima Kristina (1952).
Argentinoje gyvenimas buvo labai sunkus ir teko išbandyti įvairiausių darbų: nuo siuvimo namuose iki sklypų pardavinėjimo, kol pagaliau gavau vertėjos darbą šveicarų firmoje Ciba. Sveikatos sumetimais persikėlėme į Cordoba. Ten pradėjau gana sėkmingą fotografės karjerą. Pasirinkau išimtinai vestuvių fotografavimą. Pradžioje buvo labai sunku surasti klientų, bet gana greitai tapau populiari, nes buvau vienintelė moteris, užsiimanti šiuo darbu. Pagaliau mūsų vargai pasibaigė, ir pinigų pakako nebe vien maistui – galėjom vyrui nupirkti net pianiną, be kurio jam buvo sunku pasireikšti savoje srityje.
1955 m. pabaigoje, per kariuomenes sukilimą nuvertus Perono vyriausybę, buvome pakviesti persikelti Į Kanadą. Apsigyvenome Monrealyje, dirbau banke, o vėliau perėjau į Ciba firmą. Ten vėl subūriau teatro mylėtojų klubą, pastatėme keletą veikalų.
I959 m. emigravome į JAV ir persikėlėme gyventi į Providensą, kur man buvo užtikrintas darbas.
Savaitgaliais vykdavau į Meiną, kur berniukų gimnazijoje dirbdavau su dramos būreliu.
Vėliau perėjau dirbti į Brauno Universiteto retųjų knygų biblioteką, kur teko kataloguoti senąsias ispanų ir lotynų knygas. Čia ir pati pradėjau studijuoti. Po poros metų, nors likau dirbti Brauno universitete, studijas perkėliau į Rod Ailando universitetą, kur buvo stipri dramos katedra.1964 m. gavau dramos ir sociologijos Menų bakalauro (Bachelor of Arts) laipsnį. 1965 m. tame pačiame universitete užbaigiau Bibliotekininkystės mokyklą ir gavau Bibliotekos mokslų magistro (Master of Library Science) laipsnį. Universitete surežisavau pora veikalų (T. Vailderio „Mūsų miestelis“, T. Williamso „Stiklinis žvėrynas”).
1965 m. persikėlėme gyventi į Bostoną, pradėjau dirbti Bostono kolegijos bibliotekoje kataloguotoja. Ten pat mokiausi ir gavau ispanų kalbos ir literatūros Menų magistro laipsnį (Master of Arts).
Lietuviškoje veikloje ir vėl įkūriau teatro grupę – „Bostono lietuvių modernusis teatras“. Tai buvo jaunimo grupė, su kuria statėme šiuolaikinius veikalus. Taip pat buvau išrinkta porai kadencijų vadovauti Bostono lietuvių kultūros klubui.
1967 m. išsiskyriau su vyru. Vėliau dukros ir aš pavardę pakeitėme į Vasaris (sūnui palikome tėvo pavardę).
Gavusi pilną stipendiją, pradėjau doktorantūros studijas Tufto universitete, dramos katedroje, tačiau terminuotas laikas pasibaigė prieš man parašant disertaciją.
Nei iš lietuviškos veiklos, nei iš teatro duonos nevalgysi, tad dėl „duonos ir druskos“ pradėjau dirbti Rocklando mokyklų sistemoje bibliotekų direktorės pareigose. Ten išdirbau 14 m., kol išėjau į ankstyvą pensiją.
Kadangi nebeliko lietuvių mergaičių bendrabučio, berniukų stovyklos ir gimnazijos, teatro meile dalinausi su amerikiečiais moksleiviais, jiems dėsčiau teatro istoriją ir vadovavau dramos būreliui. Statėm grandiozinius miuziklus (pvz., tokius, kaip „Oliveris“) bei rimtus dramos veikalus.
Dar gyvendama Romoje įstojau į studentų jaunimo sambūrį „Šviesa“ ir dalyvaudama dabartinės „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, susipažinau su kūrėjais iš Lietuvos: Sigitu Geda, Vytautu Kubiliumi, Judita Vaičiūnaite, Jurga Ivanauskaite, Valentinu Masalskiu, vėliau su Kornelijumi Plateliu, Laimonu Noreika, Juozu Apučiu ir kitais. Ir per šiuos žmones pajutau gimtosios Žemes šauksmą, kvietimą grįžti ir Lietuvai atiduoti savo dalią. Man atrodo, kad jeigu žmogus esi gimęs tam tikroje šalyje, tam tikroje tautoje ir religijoje, tai turi pareigą ir prievolę šiai tautai atiduoti savąją dalį. Aš jauna išvažiavau, tikėdamasi sugrįžti. Deja, likimo knygoje buvo parašyta kitaip. Tad nors dabar, nepaisant amžiaus, aš dar galiu padėti Lietuvai. Pirmą kartą atvažiavau per blokadą. Tada atvykau į Rygos teatro festivalį ir Lietuvai atvežiau virš 120 dailininko A. Galdiko paveikslų. Sugrįžusi į JAV rinkau pinigus, skolinausi, bei pasamdžiau konteinerį ir atvežėm skulptoriaus Vytauto Kašubos kūrinius. Drauge su jais – dar apie 300 Galdiko paveikslų Vilniaus, Kauno ir Žemaičių muziejams, taip pat keliasdešimt Vytauto Igno bei kitų dailininkų kūrinių. Ir vėliau, kiekvieną kartą grįždama iš viešnagės JAV, savo bagaže atveždavau mūsų dailininkų kūrinių Lietuvos muziejams. Paskutinių kelionių metu (2002 m.) supakavau ir į Lietuvą persiunčiau visą likusį Adomo Galdiko palikimą, kuris iki šiol buvo saugojamas Nekalto Prasidėjimo Seserų vienuolyne Konektikuto valstijoje.
Pirmaisiais atsikūrusios Nepriklausomybės metais buvo planuojama Vilniuje pastatyti Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino paminklą. Kaip skulptoriaus Vytauto Kašubos įgaliotinę Lietuvoje mane pakvietė posėdin, kuriame buvo sprendžiama problema, kaip išlaikyti nykstantį „Gedimino Fondą“. Tas Fondas buvo panaikintas ir pradėtas kurti kitas – „Kunigaikščio Gedimino Paminklo šalpos Fondas“, buvau išrinkta jo pirmininke. Kaip ir planavome, lygiai po trijų metų, paminklas buvo pastatytas. Ir šiandien Didysis Kunigaikštis Gediminas jau žvelgia į savo įkurtą Lietuvos sostinę Vilnių.
Vėliau pradėjau darbuotis prie didžiulio projekto „Lietuvių dailininkų darbai Amerikos šventovėse“. Esu aplankiusi ir nufotografavusi meno kūrinius 93 šventovėse, kuriose yra dailininkų Albino Elskaus, Vytauto K. Jonyno bei Vytauto Kašubos darbai. Šis tyrimas man leido rašyti ir išleisti monografinių studijų – albumų ciklą apie garsiuosius išeivijos menininkus: „Lietuvių dailininkų darbai Šiaurės Amerikos šventovėse“ (2003); „Albinas Elskus. Grožio ir vizijos dailininkai (2009).
Šių knygų ciklą pratęsė angelogijos studija „Angelai“ (2000 ir 2011).
Anykščiams padovanojau savo sukauptą angelų kolekciją (tapybos, grafikos, skulptūros, taip pat tautodailės kūrinius), tai davė pradžią 2010 m įkurtam Angelų muziejui.
2013 m. Marijampolei padovanojau per 400 dailės kūrinių kolekciją. Jos pagrindu 2014 m. įkurta Beatričės Kleizaitės Vasaris menų galerija.
Už nuopelnus Lietuvai apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu, o už nuopelnus Vilniaus miestui – pirmuoju Barboros Radvilaitės medaliu.