
Kelios dienos iki 1936 metų lapkričio 14 d. Marijampolėje buvo iškabintos afišos, skelbiančios apie du būsimus išskirtinius įvykius – tai jaunimo kultūrines ir sportavimo iniciatyvas skatinusios Lietuvių tautinės jaunuomenės sąjungos „Jaunoji Lietuva“ teatro atidarymą Marijampolėje ir ta proga Marijampolės mergaičių gimnazijoje vyksiantį spektaklį. Buvo vaidinama ukrainiečių autoriaus Ivano Togobočno (tikra pavardė Šogolev) penkių veiksmų drama „Žydė perkrykštė“.

Drama buvo išleista ukrainiečių kalba Lvove, 1928 metais. Tai neįmantrus buitiškas pasakojimas apie sudėtingus pasirinkimus tarp meilės ir turtų, apie jausmus tarp skirtingų religijų žmonių ir sunkiai įveikiamas tradicinių bendruomenių skirtis. Įdomu tai, kad praėjus metams po šio pasirodymo Marijampolėje veikusi spaustuvė „Dirva“ išspausdino 32 puslapių J. Labužėlio vardu pasirašytą (autorius J. Masiulionis) kūrinėlį „Žydė persikrikštijo: trijų veiksmų šaržas“.
Šią neilgą, bet nemažą pašaipos ir nepalankaus požiūrio dozę turinčią dramą galėjo įsigyti ir skaityti XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos marijampoliečiai. Dramaturgas J. Labužėlis literatų aplinkoje vertintas rezervuotai, kaip neturintis didesnio talento, matyt, todėl autorius ieškojo jo įsivaizdavimu šaržavimui tinkamos temos ir personažų. Stereotipiškai jais tapo vestuvėms besirengianti žydų šeima: mergina, dukrą norintis ištekinti tėvas ir merginos rankos dėl jos tėvo turtų siekiantis jaunikis.

Emocijoms ir charakteriams sustiprinti Labužėlis naudojo veikiausiai marijampoliečiams, kaip ir kitiems su žydais sugyvenantiems lietuviams, atpažįstamas frazes ar žodžius Jidiš kalba , kuriuos užrašė lietuviškomis raidėmis Mišiugana (Liet. Beprotė), gojus (Liet. Nežydas) , givalt ( Liet. Baisu! Kas darosi), a greisin skandal (Liet. didelis skandalas/ triukšmas), gešeftas (Liet. Sandoris), kaput ( „šakės“, galas viskam).