Hakhnasat Orhim sinagoga
XIX a. Marijampolėje buvo trys sinagogos. Geriausiai išliko ši iš Pranciškos Butlerienės gatvės pastatų savo aukščiu, tūriu ir savitumu išsiskirianti mūrinė sinagoga, pastatyta istorinėje centrinėje miesto dalyje. Ji pastatyta Z. Endelmano bendruomenei dovanotame sklype. Sinagogos pašonėje teka Šešupė. Sinagogoms vieta prie upės buvo parenkama neatsitiktinai – taip buvo užtikrinamas tekančio vandens pateikimas į mikvą (ritualinį baseiną). Tad ar Marijampolėje, ar kitur ieškant išlikusių sinagogų pastatų reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kur per miestą ar miestelį teka upė ar kai kada visai nedidelis, bet sraunus upelis.
Mūrinės, kvadratinio plano ir dvišlaičio stogo sinagogos projektą 1899 m. parengė architektas Valerijus Rybarskis, projektavęs ne vienerius ir kitų konfesijų išpažinėjų maldos namus. Hakhnasat Orhim atsikartojo šio architekto kūrybai būdinga neoromatizmo ir neogotikos stilistika, rytietiško dekoro motyvai.
Sinagogų projektavimas reikalavo išmanyti judaizmo reikalavimus sakraliems pastatams, neretai apribojimus kėlė ir krikščionys. Dažniausiai reikalauta, kad sinagogos nebūtų matomos miesto ar miestelio aplinkoje, būtų žemesnės už krikščionių maldos namus ir neturėtų su jais jokio panašumo. Savo ruožtu žydai, kaip ir kiti tikintieji, norėjo ištaigingos, aukštos ir iš toli matomos sinagogos. Tad nuolat reikėjo laviruoti tarp to, ką norėtum pasistatyti, ir tarp to, kaip gali pasistatyti. Pagrindinių judaizmo reikalavimų įsirengiant sinagogas stengtasi laikytis: pagrindinė ir svarbiausia sinagogos siena, kurioje įrengiamas Aron kodešas Lietuvoje buvo orientuojama rytų ar pietryčių kryptimi – į Jeruzalę. Šia kryptimi atsisukę veidu į Aron kodešą meldžiasi tikintieji. Šios sinagogos rytinėje sienoje buvusioje apsidėje taip pat buvo įrengtas Aron Kodeš, Šventų Švenčiausioje vietoje laikomi Toros ritiniai. Sinagogose griežtai skiriamos vyrų ir moterų meldimosi dalys. Pagrindinėje salėje melsdavosi vyrai, moterims buvo atitveriamos sinagogos dalys ar įrengiamos galerijos virš pagrindinės sinagogos maldų salės. Vyrų salės viduryje, priešais Aron kodešą, buvo įrengiama bima – pakyla, ant joje stovinčio stalo skaitymui atnešamas Toros ritinys.
Ši sinagoga turi vieną išskirtinumą – joje buvo įrengta šildymo sistema. Ja bendruomenė intensyviau naudodavosi šaltuoju metu laiku ir ne tik maldoms, bet ir šventųjų raštų studijavimui. Čia buvo bendruomenės lėšomis perkamų žvakių pasišviesti ir reikiamų religinių knygų, kurių ne kiekvienas galėjo nusipirkti ir turėti namuose.
Sinagogos buvo ne tik religinių apeigų atlikimo vieta, bet ir bendruomenės traukos centras. Čia buvo galima užeiti pabendrauti, sužinoti aktualiausias naujienas, rasti užtarimą ir gauti patarimą ar pajuokauti pakeliant ūpą sau ir aplinkiniams. Jei tikėtume liudijimais, sinagogoje dažniausiai meldėsi amatininkai, o sinagogos prieangyje buvo įrengtos nakvynės vietos užklystantiems elgetoms. Žvarbių orų Lietuvoje labiau pasiturinčios bendruomenės, tokios, kaip kad buvo Marijampolės žydų, išgalėjusios pasistatyti kelis atskirus sinagogų pastatus, būtinai stengdavosi turėti vieną šildomą sinagogą. Tiesa, pastebėta bendra tendencija, kad šildomų sinagogų plotas buvo mažesnis, nes jų išlaikymas kainavo brangiau.
Holokausto metu žuvus Marijampolės žydų bendruomenei, sovietai 1945 m. čia įrengė sandėlį. Šiandien sunku patikėti, bet sinagogoje sovietmečiu kurį laiką veikė net daržovių parduotuvė.