Sinagogų kiemas

Shulhoyf – sudurtinis jidiš kalbos žodis: Shul (taip buvo vadinama sinagoga kai kuriose Lietuvos vietose, lietuviai tarmiškai sinagogas vadino šulė, gali būti, kad tai patvirtintų ir senieji marijampoliečiai) ir hoyf – kiemas. Šis junginys, kuris susidarydavo aplink sinagogą, Marijampolės atveju – net aplink dvi, reiškia bendruomenės veikimo šerdį. Shulhoyfe buvo ne tik maldos namai, į kuriuos buvo renkamasi religinėms apeigoms atlikti, studijuoti Šventųjų raštų ar pasitarti, pasidalinti naujienomis. Tai buvo ir vieta, kurioje veikė ir kitos bendruomenei reikalingos institucijos, brolijos, vadinamos chevra (iš jų įtakingiausia būdavo laidojimo brolija – hebr. chevra kadisha), shulhoyfe ar aplinkiniuose pastatuose neretai gyveno ir rabinas su šeima.

Marijampolės shulhoyfą sudarė dvi sinagogos – viena, gavusi Didžiosios (pagrindinės) sinagogos vardą (Senoji g.1), ir antroji, stovėjusi į pietvakarius nuo Didžiosios, dar vadinta beit mirdrash (Kauno g. 4). Beit midrash   – tai mokymosi ir studijų namai, vieta, kurioje studijuojama Tora, Talmudas ir rabinistiniai tekstai. Studijavimui skirtos patalpos dažniausiai buvo naudojamos ir kaip maldos vieta – maldos namai. Tad Marijampolės shulhoyf apėmė Didžiąją sinagogą ir beit mirdashą, kuriame buvo ne tik studijuojama, bet ir meldžiamasi.

Didžioji sinagoga pastatyta pirmajam Marijampolės rabinui Chaimui Perelmuter einant pareigas  (tarp 1780 ir 1820 m.) ir neabejotinai jo rūpesčiu. Sinagoga buvo kvadratinio plano su dvylika langų,  Aron Kodešu rytinėje jos sienoje ir aštuonkampe bima maldos salės viduryje. Kaip įprasta sinagogose, į moterų dalį buvo įeinama per atskirą įėjimą. Sinagoga buvo rekonstruota apie 1889 m. Joje buvo įrengtas  medžio drožybos meistryste išsiskiriantis Aron Kodešas, kurį rėmė dviejų liūtų skulptūros (jos matyti 1929 m. darytose fotografijose), lubos buvo dekoruotos lyg žvaigždėtas dangus su masyvia Dovydo žvaigžde. Beit midrašo, statyto vėliau nei Didžioji Sinagoga, projektą 1889 m. rengė architektas inžinierius Valerijus Rybarskis, tiesa, architekto parengtas projektas skyrėsi nuo jo realizavimo – pastatyto pastato. Yra žinių, kad beit midrasho medinis Aron Kodešas buvo baigtas apie 1902 m., jo viršuje, prilaikomos grakščių liūtų, buvo įkomponuotos Dievo Mozei ant Sinajaus kalno duotos plokštės su Dešimčia Dievo įsakymų.

Holokausto metu sinagoga ir beit midrašas buvo tapę  laikina dalies Marijampolės žydų įkalinimo vieta. Per Antrąjį pasaulinį karą beveik nenukentėję pastatai sovietmečiu buvo esmingai perstatyti ir pritaikyti pramoninėms reikmėms (1957). Po šių perstatymų, interjerų sunaikinimo iki šių dienų išliko vos kelios išskirtinę šių pastatų reikšmę menančios architektūros  detalės: buvęs beit midrašo pusapvalis langas vakarinėje pastato dalyje, metaliniai laiptai viduje (jie bent jau buvo 2007 m.), išliko Didžiosios sinagogos rūsiai, vakarinės sienos piliastrai, rytinėje sienoje – virš langų buvę karnizai.