Žydų įsikūrimas ir jų skaičius Marijampolėje

Pats Marijampolės kaip miestietiškus požymius turinčios vietovės kūrimasis yra vėlyvas, tad ir duomenų apie žydų atvykimą ar bendruomenės kūrimąsi tėra tik pradedant XVIII a. antrąja puse. Starapolės kaimo vietoje kuriamas naujas miestas traukė žydus iš apylinkių, kuriose neretai teko konkuruoti tarpusavyje. Labiausiai tikėtina, kad Marijampolėje skatinant grafienei Pranciškai Butlerienei palaipsniui kūrėsi netolimos Kalvarijos žydai.

Patikimesi duomenys, leidžiantys nustatyti žydų skaičių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o taip pat ir Marijampolėje, yra paremti 1764 m. Abiejų Tautų Respublikos seimo paskelbtu ir 1765 m. pirmoje pusėje įvykdytų žydų surašymu. Šio LDK žydų surašymo šaltiniai leidžia konkrečiau kalbėti apie žydų įsikūrimą Marijampolėje ir tuo metu jau palyginti skaitlingos ir organizuotos bendruomenės veikimą.

Remiantis 1764 m. surašymo duomenims Marijampolėje, kurios žydai surašyti kartu su kitais Kauno pavieto žydais, gyveno 344 žydai – vyrai ir moterys, vyresni nei vienerių metų amžiaus (kūdikiai nebuvo surašomi dėl didelio jų mirtingumo). Tačiau tik dalis (289) Marijampolės bendruomenei priklausiusių žydų gyveno pačiame mieste, bendrai sudarydami 52 savarankiškus namų ūkius (šeimininkai su nevedusias vaikais, tarnais ir kampininkų šeimomis). Labai tikėtina, kad jau šiuo metu žydai sudarė arti pusės Marijampolės gyventojų. Nenurodytame kaime prie Marijampolės, patenkančiame į bendruomenės įtakos sritį, buvo įsikūrusi aštuonių asmenų šeima, dar 47 žydai gyveno aštuoniose aplinkinėse karčemose, kurias administravo kaip vietos bajorams ar bažnyčiai priklausiusių karčiamų nuomininkai. Buvo įprasta, kai nenorėdami konkuruoti tarpusavyje žydų bendruomenės nariai ieškojo alternatyvių darbo ir gyvenimo vietų. Jei pasisekdavo taip, kaip Marijampolės bendruomenės žydams – aplinkiniuose kaimuose ir karčemose, jei ne – konkrečios bendruomenės nariai galėjo gyventi gana dideliu atstumu nuo bendruomenės, kuriai priklausė, ar ieškoti naujų įsikūrimo vietų. Marijampolėje, kitaip nei surašant kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų žydus, nėra nurodyta žydų profesinė veikla, taip pat ir žydų gyvenamos gatvės ar vietovės dalys. Manytina, kad žydai kūrėsi miestelio centrinėje dalyje, prie ar aplink turgaus aikštę, prie kelių, vedančių link Vilniaus ir Varšuvos.

Surašyme nurodytas Marijampolės miestelio žydų bendruomenės statusas – priekahalis. Ką tai reiškia? Priekahaliai – tai ne tokios skaitlingos ar mažiau įtakos įgijusios bendruomenės, esančios „prie“ kahalo – rangu aukštesnės bendruomenės, turinčios renkamą savivaldos instituciją, taip pat vadinamą kahalu. Priekahaliai netiesiogiai, bet tarpininkaujant kahalui, dažniausiai mokėjo mokesčius valstybei ar žydų savivaldos institucijoms, taip pat į kahalą buvo kreipiamasi esant ginčui, kurį buvo norima spręsti pagal religinę teisę. Priekahaliai nuolat ar laikinai galėjo naudotis ir kahalo turima konfesine infrastruktūra, pavyzdžiui kapinėmis, jei tokių nebuvo įsirengęs pats priekahalis. Gana nemažai Marijampolės bendruomenei nuo 1780 m. vadovavo pirmasis žinomas jos rabinas Chaimas Perelmuteris, šias pareigas ėjęs kone keturis dešimtmečius.

Marijampolės žydų bendruomenė itin gausėjo XIX a., o tarp 1851 ir 1860 metų žydų skaičius viršijo tris tūkstančius, jie sudarė 81-82 % visų marijampoliečių. Tad nenuostabu, kad tokios bendruomenės religiniams ir bendruomeniniams poreikiams patenkinti reikėjo net trijų sinagogų. Laikotarpiu tarp dviejų karų žydų skaičius ženkliai sumažėjo dėl Pirmo pasaulinio karo metu vykdyto privalomo žydų iškeldinimo iš Rusijos imperijos pasienio zonai priskirtų teritorijų, o pasibaigus karui nebūtinai visi grįžo į anksčiau gyventas vietas. Pirmasis visuotinis atsikūrusios Lietuvos Respublikos gyventojų surašymas, vykęs 1923 m., fiksavo Marijampolėje gyvenant 2545 žydus, jie sudarė apytikriai 27 % visų gyventojų.

Atpažįstami ir tiesiogiai su žydais siejami dviejų istorinės Marijampolės gatvių vardai rodė čia gyvenus nemažą bendruomenę – tai Žydų ir Sinagogos (pastaroji turėjo lenkišką pavadinimo versiją – ulica Boźnicna bei rusišką – Synagogalnaia) gatvės. Tai dažniausios Lietuvos, o ir kitų Europos kraštų miestuose randamos su žydų veikimu mieste siejamos gatvės. Žydų gatvė buvo kone kiekviename Lietuvos mieste. Sinagogos gatvės pavadinimą turėjo nedidelė gatvė šiaurės kryptimi išeinant į J. Dailidės gatvę. Gatvė nedidelė, tad jei XIX a. ji buvo vadinama Sinagogų gatve, vėliau tapo tik skersgatviu. Tarpukariu buvo bandymų pervadinti Sinagogų gatvę Kurpių gatve ar skersgatviu, bet pavadinimas neprigijo. Šiandien tai Senoji Marijampolės gatvė centrinėje mieto dalyje, būtent čia tarp dabartinių Senosios ir Kauno gatvių buvo Marijampolės bendruomenės shulhoyf (jidiš k.) – sinagogų kiemas, kuriame stovėjo ne tik sinagogos (Senoji g. 1 ir Kauno g. 4), bet žymia dalimi sukosi visas bendruomeninis ir religinis gyvenimas.