Marijampolskiai iš Marijampolės
Šiandien mažiau įprastus nelietuviškai ar nerusiškai skambančius vardus ir pavardes Marijampoliečiai dažniausiai girdi, kai miestą lanko užsienio turistai, tarp jų ir žydai. Iki holokausto biblijiniai ar pobiblijiniai hebrajų vardai ir pavardės, patyrę ir jidiš ar vietos kalbų poveikį, buvo įprasti kreipiantis vienas į kitą ar kviečiant vaikus iš kiemų grįžti namo, bendraujant mokykloje. Marijampolės žydų bendruomenė buvo skaitlinga, tad ir žydų vardai, ir pavardės marijampoliečiams iki holokausto buvo įprastas, kasdienės aplinkos ir tarpusavio santykių reiškinys.
Laikantis religinių nuostatų žydų berniukams suteikiami vardai yra dvejopi. Šemot he-kodeš (hebr. Šventieji vardai) arba ojfruf-nemen (jidiš k.). Šventasis vardas berniukui suteikiamas apipjaustymo dieną (8 dieną po gimimo) ir vėliau naudojamas vyrą kviečiant sinagogoje skaityti Toros. Šventasis vardas įrašomas ir macevoje – antkapyje. Antroji – pasaulietinių vardų – kinuim (hebr.), ruf-nemen (jid) – grupė. Jei šventieji vardai dažniausiai yra hebrajų ir aramėjų kalbų kilmės, tai pasaulietinių vardų kilmė įvairi, gana dažnai teikti iš šnekamosios kalbos kildinami trumpiniai ar mažybinės vardų formos. Suteikiant vardus mergaitėms griežtų taisyklių nėra, moterų vardai nėra skirstomi į šventuosius ir pasaulietinius. Parenkant vardus berniukams ir mergaitėms dažnai buvo laikomasi taisyklės suteikti mirusio giminaičio vardą.
Daugelis marijampoliečių pažinojo vietos elgetą Judelį Meirą.
Jie ėjo fotografuotis į net kelių žydų kilmės fotografų Leono Anšero, Moisiejaus (Mozės) Buhalterio, Jokūbo Vindsbergo, Judelio Fridbergas, Abraomos Pimšteino atelje ar jų objektyvų buvo įamžinti miesto šventėse ar kasdienoje. K. Bronskio Šveicariškų laikrodžių parduotuvėje, anot Marijampolėje leisto laikraščio „Suvalkietis“ (1937 m. kovo 6 d.) skelbiamos reklamos, buvo galima įsigyti ne tik išskirtinės kokybės ir prabangos prekių, bet ir sutuoktuvių žiedų. Reklama kvietė nekęsti dantų skausmo, bet atvykti į naujai atsidariusį S. Kaplano „Dantų gydymo kabinetą“, matyt, to meto marijampoliečiams patogioje J. Basanavičiaus g.11, greta autobusų stotelės. Taip – tai žydų marijampoliečių vardai ir pavardės, bet ne visada žydai turėjo abi šias mums įprasto asmenvardžio dalis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu žydai buvo vadinami vardu ir tėvavardžiu, jie neturėjo pavardžių.
Tėvavardžiai buvo sudaromi naudojant slavišką tėvavardžių darybą ir priesagą – ovič. Tik kelios LDK gyvenusios rabinų šeimos turėjo iš Vakarų Europos kilusias pavardes. Žydai pavardes įgavo tik Rusijos imperijoje po to, kai 1804 m. buvo išleistas reikalavimas įvardijant asmenį nurodyti ir jo pavardę. Nemažai žydų pavardžių buvo tiesiog sugalvotos bendruomenėse pritaikant kelis jų darybos modelius. Pavardės sudarytos pagal profesinę priklausomybę, panaudojant tėvavardžius, moterų ir vyrų vardus ar jų trumpinius, taip pat kilmės vietos pavadinimą. Tokia pavardė yra Marijamposkij – prie Marijampolės miesto pavadinimo pridėjus priesagą – skij. Šiandien daugiausia žmonių, turinčių Marijamposkių pavardę, gyvena JAV, Lenkijoje ir Australijoje. Norisi tikėti, kad šiandienos Marijampolskiai buvo atvykę į miestą, suteikusį jiems pavardę.