Miesto inovatoriai (J. Basanavičiaus aikštė)

XIX a. Lietuvos žydai palaipsniui buvo išstumti iš kaimuose buvusių ekonominių veiklų, besisiejusių su dvarų aptarnavimu, ir tapo miestiečių grupe. Ekonominis atsilikimas ir lėta pramonės plėtra tapo vietos gyventojų problemų ir nepritekliaus priežastimis. Jei turėtume galimybę keliauti laiku ir žvilgtelti į Jono Basanavičiaus aikštę prieš šimtą metų – tais laikais kai ji vadinosi Turgaus ar Piliečių aikšte (nuo 1920 m.) – vaizdas nustebintų. Tai prekybos, judesio ir bruzdesio vieta. Piliečių aikštėje, kurioje daugiausia gyveno žydai, lietuviams priklausiusių namų nebuvo daug. Marijampolės turgūs vykdavo trečiadieniais ir penktadieniais. Šeštadieniais, šabo dieną, nevykdavo ne tik turgūs, bet ir aprimdavo prekyba visoje aikštėje. Prekybos sulėtėjimas ar sustojimas šeštadieniais nėra Marijampolės išskirtinumas – tai būdinga daugeliui miestų, kur buvo didesnės žydų bendruomenės, o jų dalis vietos ekonomikoje buvo svari.

Turgaus aikštė 1920 m.

Įsivaizduokite, kad Turgaus/Piliečių aikštę supa daug didesnių ar mažesnių parduotuvių, kuriose buvo galima įsigyti vietos ir užjūrio prekių, viso to, ko galėjo prireikti marijampoliečiams, aplinkinių miestelių ir kaimų gyventojams. Rinktis batų buvo užsukama į Chackelio Kalenickio parduotuvę, o užjūrio prekių – kavos, razinų, datulių, cinamono, makaronų ar pipirų, tuomet vadintų bakalėjos prekėmis, reikėjo eiti į Zacharo Ochrono ar Faivelio Kotlerio parduotuves. Atvežtinių ir egzotinių prekių parduotuvės savininkas Piliečių aikštės 15-ajame name buvo marijampolietis verslininkas Chaimas Londonas. Nors Piliečių aikštė buvo viena centrinių miesto vietų, čia tarp išskirtinesnių prekių parduotuvių, Samuelio Finkelšteino laikyto restorano, veikusios valgyklos ar kavinės, buvo galima įsigyti ir kitų buityje ne mažiau reikalingų dalykų – plytų, ašutų ir metalo dirbinių, odomis prekiavo Judelis Segalis.

Žydų verslininkai ir amatininkai nuolat dirbo stiprios tarpusavio konkurencijos sąlygomis – potencialių jų klientų ir pirkėjų skaičius buvo ribotas, o norinčių vystyti individualius ar šeimos verslus tarp žydų netrūko. Šios aplinkybės skatino žydus ieškoti išskirtinumo, stengtis pasiūlyti tokias prekes ar paslaugas, kurių negalėjo pasiūlyti kiti, rasti ir užimti naujas verslo nišas ir imtis inovatyvių veiklų. Kai kurios iš jų keitė vietos miestų ir miestelių gyventojų įpročius, formavo naujus skonius ir laisvalaikio kultūrą. Gatvėje parduodami ledai, limonadas, fotografija, maršrutinis autobusas, benzino kolonėlės, rentgeno aparatai ir kiti vis dar reti ir stebinę dalykai Lietuvos miestuose atsirado žydams ieškant naujų verslo formų.

Inovatorė  Rachelė Rozenbergaitė 1911 m.  gyvenamojo namo antrame aukšte (dab. Vytauto 27) atidarė elektrinį kinematografą – pirmąjį kino teatrą Marijampolėje, skambiai pavadindama jį „Palas“. Šis kino teatras, rodęs daugiausia Holivudinius filmus, veikė iki jo nacionalizacijos sovietmečiu (1940). Avramo Pimšteino fotoateljė jau savo pavadinimu  „Modern“ skelbė apie pažangą ir naujus technikos vėjus bei kvietė būti šiuolaikiškais. Gedimino g. 23  sukosi elektrinis Abraomo Panemunskio malūnas. Ponios D. Garberovičienės Saldainių ir šokolado dirbtuvės, matyt, buvo mėgstama Marijampolės vaikų vieta: tie, kam tėvai galėjo nupirkti šokolado, juo mėgavosi, o likusieji bent galėjo pažiūrėti į masinusius saldainius. Siekdami išvengti pasikartojančių gaisrų ir sunkumų, kylančių atstatant jų nuniokotą miestą, žydai buvo vieni pirmųjų ėmęsi statyti mūrinius namus. Prie Marijampolės miesto klestėjimo prisidėjo ir 1931 m. miesto burmistru išrinkto Juozapo Mauruko pavaduotojas – viceburmistras žydas Chaimas Rotšteinas. Jis šiose pareigose  dirbo  septynerius metus ir prisidėjo prie miesto modernėjimo ir gražinimo (nužudytas kartu su kitais Marijampolės žydais prie Šešupės). Tai, kas mums šiandiena atrodo įprastas dalykas, prieš šimtmetį buvo naujiena, atradimas ir inovacija.

Marijampolės žydų verslininkų sąrašas 1931 m.