Beatričė. 1992 metai

Paveiksle nutapyta Beatričė Kleizaitė-Vasaris, šio dabar jau Marijampolei padovanoto dailės rinkinio kolekcininkė, dailininkų mecenatė.  Paveikslas nutapytas 1992 metais, kai Vilniuje susitiko dvi stiprios moterys – ponia Beatričė, teatro režisierė, meno istorikė, ddidžiąją gyvenimo dalį praleidusi Vakaruose ir dailininkė Sofija Veiverytė, sovietinėje Lietuvoje freskomis puošusi pastatus, o drobėse įamžinusi garsius Lietuvos menininkus – muzikus, rašytojus, architektus, operos solistus. Dailininkė nutapė įspūdingą Beatričės portretą. Regis, Sofija Veiverytė akimirksniu pajuto Beatričės Kleizaitės-Vasaris asmenybės jėgą: graži moteris sėdi atsipalaidavusi, jos figūrą slepia minkštų potėpių šydas. Ji nesistengia pozuoti tapytojai, ryžtingai žvelgia į tolį. Iš tiesų, 1989 pirmą kartą po išvykimo į Vakarus (1944) sugrįžusi į laisvei bundančią Lietuvą, Beatričė Kleizaitė-Vasaris turėjo didingų planų ir juos įvykdė. Į Lietuvą parvežė žymių menininkų, gyvenusių Vakaruose, kūrinius. Jos iniciatyva Vilniuje pastatytas paminklas kunigaikščiui Gediminui (1996, skulptoriai Vytautas Kašuba ir Mindaugas Šnipas), o Marijampolė 2014 m. gavo didžiulę dovaną – lietuvių išeivijos dailės kolekciją.