DP (pabėgėlių) stovykloje. 1946 metai

Dailininkas Viktoras Petravičius išgarsėjo 1937 metais, kai Paryžiaus pasaulinėje parodoje už iliustracijas pasakai „Gulbė karaliaus pati“ pelnė Didįjį prizą. Tikriausiai Petravičius ir toliau būtų stebinęs meno publiką nuostabiais, gaivališku modernizmu alsuojančiais kūriniais, jei ne Lietuvą užgriuvusios okupacijos ir karas. 1944 dailininkas su šeima pasitraukė iš Lietuvos. Teko glaustis karo pabėgėlių stovyklose, vadinamuose DP lageriuose. 1949 metais persikėlė į JAV.

Šis grafikos kūrinys yra tiesioginis sunkios pabėgėlių padėties atspindys. Matome penkių asmenų šeimą keistokame skliautuotame kambaryje. Kolonos, skliautai ir arkiniai langai tarsi nurodo, kad tai netikras butas, o laikinas būstas. Vaizduojama buitinė scena. Dvi moterys maitina mergaites, ant stalo – tik vienas maisto dubenėlis. Ant sienos kabo kryžius. Dailininkas nepamiršo jo įkomponuoti, nes tai – svarbus prasminis kūrinio elementas, lietuvių šeimos, atsidūrusios sunkioje padėtyje, tikėjimo ir vilties simbolis. Kompozicijoje išraižyta vyriškio figūra šiek tiek primena patį dailininką. Tikėtina, kad šis grafikos lakštas autobiografinis. Yra žinoma, kad Petravičių šeimoje augo dvi Lietuvoje gimusios dukrelės. Viena jų Vokietijoje susirgo ir mirė tais pačiais metais, kai buvo sukurtas šis kūrinys.

Ši grafikos lakštas yra juodai baltas, štrichai ir plokštumėlės neramiai blykčioja, o kompozicija atrodo lyg pasvirusi ir netvirta. Visa tai – meninės raiškos priemonės, kurias menininkas panaudojo, norėdamas perteikti padėties neapibrėžtumą ir nestabilumą.