Tai vienas žymiausių, novatoriškiausių XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių profesionalių dailininkų. Dailininkas priskiriamas nepriklausomybės idealų subrandintai menininkų kartai, branginusiai savo tautos istoriją, puoselėjusiai atsikuriančios valstybės kultūrą, dailės istorikų apibūdinamas kaip nepailstantis naujų išraiškos kelių ieškotojas, siekęs pažinti naujų meno stilistinių srovių priemones ir galimybes.

1917 m. baigė A. Štiglico techninio piešimo mokyklą Sankt Peterburge. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Kaune – „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir gimnazijoje, vėliau – Kauno meno mokykloje bei Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Išgarsėjo kaip puikus pedagogas, išugdęs daugybę talentų. Tobulinosi Vokietijoje, Švedijoje, Italijoje, Prancūzijoje. 1944 m. išvyko iš Lietuvos, gyveno Vokietijoje, dėstė Freiburgo dailės ir amatų mokykloje. 1947 m. persikėlė į Paryžių, 1952 m. apsigyveno Niujorke.

Nuo 1920 m. aktyviai dalyvavo dailės parodose, rengiamose Lietuvoje ir užsienyje – Paryžiuje, Amsterdame, Freiburge, Baden Badene, Frankfurte, Niujorke, Baltimorėje, Klivlande, Čikagoje, Filadelfijoje, Bostone, Los Andžele ir kt. Paryžiaus pasaulinėje parodoje už tapybos triptiką „Lietuva“ apdovanotas Didžiuoju prizu, už V. Krėvės „Šarūno“ spektaklio dekoracijas – aukso medaliu.

A. Galdikas yra nutapęs nemažai peizažų, natiurmortų, portretų, abstrakčių kompozicijų, pano Lietuvos paviljonams tarptautinėse parodose Paryžiuje ir Niujorke, sukūręs estampų, knygų iliustracijų, piešinių, apipavidalinęs 17 Valstybės teatro spektaklių.
Dailininkas dar jaunystėje susidomėjo lietuvių tautodailės tradicijomis, rinko, studijavo ir piešė įvairius liaudies meno dirbinius, didžiulį įspūdį darė žemaitiški kryžiai, koplytėlės, spalvingas gimtosios Žemaitijos peizažas. Ankstyvieji kūriniai išsiskiria realistine, lyrine maniera, stilizacinėmis formomis, jaučiamas simbolizmo, impresionizmo poveikis. Vėliau išryškėja ekspresionizmo, art deco ir liaudies meno įtaka, atsiranda išlaisvėjusio potėpio veržlumas, spalvos polėkis, faktūriškumas. 5-ajame dešimtmetyje dailininkas daugiausiai dirbo peizažo srityje, o nuo 6-ojo dešimtmečio jo darbuose įsivyrauja abstrakcijos, išsiskiriančios aiškia kompozicija, ryškiu koloritu bei apibendrintomis, ekspresyviomis formomis.