Dailininko gyvenimas perskilęs į dvi beveik lygias dalis – trisdešimt šešeri metai Lietuvoje ir tiek pat emigracijoje Jungtinėse Amerikos valstijose. 1964 m. baigė Lietuvos dailės institutą (grafiką) ir iki 1975 m. gyveno Vilniuje, dirbo kūrybinį darbą, dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje, 1965-1974 m. buvo „Vagos“ ir „Minties“ leidyklų vyriausiuoju dailininku. Kūrė grafikos darbus, ekslibrisus, atvirukus, iliustravo Justino Marcinkevičiaus, Maironio, Mykolo Sluckio knygas, apipavidalino kino filmą „Jausmai“. Nuo 1964 m. jis dalyvavo grafikos parodose Lietuvoje ir užsienyje (Krokuvoje, Malborke, Barselonoje), rodė savo kūrinius neoficialiose parodose Vilniuje.

Stojęs į atvirą konfliktą su sovietų valdžia, 1975 m. buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos, atleistas iš darbo. Išreikšdamas savo nepritarimą autoritariniam režimui, kūrybinės laisvės suvaržymui, 1975 m. jis parašė laišką LKP Centro komitetui. 1976 metais dailininkas apsigyveno Niujorke, dirbo reklamos srityje, rašė straipsnius Amerikos lietuvių spaudoje, surengė ir dalyvavo daugybėje parodų Niujorke, Čikagoje, Vašingtone, Toronte, Naujajame Džersyje ir kt.

Vladas Žilius buvo be galo darbštus ir nepaprastai kūrybingas. Jam visada buvo būdingas naujovių siekimas, moderni raiška, polinkis į abstrakčią meninę kalbą. Jis kūrė ištisomis serijomis, mėgavosi pačiu kūrimo procesu, darbas jam teikdavo daug džiaugsmo. Vlado Žiliaus kūriniai – tiesioginis laisvos minties, užplūdusios emocijos perkėlimas ant popieriaus ar drobės. „Aš niekada nedarau eskizų, paruošiamųjų piešinių“, – rašė dailininkas. „Savo nuotaiką tuoj pat noriu užfiksuoti, kad mintis kuo greičiau, kuo natūraliau būtų perduota, išreikšta, kad kuo mažiau ji būtų iškreipta. Niekada iš anksto nežinau, kaip serija baigsis, koks bus skaičius. Kai nupiešiu paskutinį darbą, žinau, kad tai jau paskutinis. Jei kas ir paprašytų nupiešti dar vieną tos serijos darbą – man tat būtų labai sunki užduotis.“

Dailininko Vlado Žiliaus kūrybinis palikimas – milžiniškas. Daugybė jo darbų pasklido po visą pasaulį, iškeliavo į privačias kolekcijas, muziejus ir galerijas. Į Lietuvą grįžo tik mažoji jų dalis.