Vytautas Ignas (Ignatavičius)

Gimė 1924 m. Zacišos km., Kalnujų valsč., Raseinių apskrityje. Lietuvos Nepriklau­somybės kovų dalyvio, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus kapitono Jono Ignata­vičiaus šeimoje. Mokėsi Liškiavoje, Lazdijuose, Biržuose, 1941 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. 1941-1943 m. studijavo tapybą Vilniaus dailės aka­demijoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1946-1948 m. tęsė dailės studijas Freiburgo taikomosios dailės mokykloje (Ecole des Arts et Metiers). 1950 m. emigravo į JAV. Čikagoje mokėsi pas Albiną Elskų vitražo technikos. Vėliau dirbo įvairiose vitražų studijose. 1952 m. persikėlė į Klivelandą. 1958 m. gavo JAV pilietybę ir oficialiai sutrumpino pavardę į Ignas. 1962 m. apsigyveno Niujorke, o po dešimties metų (1972 m.) pasistatęs sodybą apsigyveno Konektikuto valstijoje. 2006 m. su žmona Birute grižo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Mirė 2009 m. vasario 18 d. Palaidotas Antakalnyje, Menininkų kalnelyje.

Menotyrininkė dr. Nijolė Tumėniene teigia jog: „Iš kitų lietuvių išeivijos dailininkų Vytautas Ignas išsiskiria savita lietuvių liaudies meno tradicijų interpretacija. Iš prigimties apdovanotas nepaprastai lakia fantazija ir poetine siela, jis naudoja liaudiškus motyvus ne kaip siužetus, o kaip simbolius, slypinčius tautos kultūrinėje at­mintyje, ir sudaro iš jų naujas kompozicijas stebinančias koncepcija, tauriu muzikalumu, žavinčias ornamentin­iu linijų raštu grafikoje, o tapyboje - subtilia, žaisminga kolorito poezija...".

Vytautas Ignas, gyvendamas tolimoje šalyje, nepaklydo, nenutolo nuo savosios tėvynės, nepamiršo nei Lietu­vos gamtos, nei papročių, lietuviškų dainų, motulių austų drobių. Visa tai buvo giliai šaknis suleidę į jo širdį ir nuostabiai atsiskleidė jo kūrimuose.

Pamenu, kai 1962 m. atvykome į Pasaulinę parodą Niujorke, ten susipažinome su dailininku ir buvome pakvies­ti į namus. Vos įėję į butą, pirmiausia pamatėm didžiulį paveikslą ir, rodos, lyg mus pasveikino jo nutapytas šventasis Jurgis ant obuolmušio žirgo. O šalia, tarp gėlynų, stovėjo tautiniais drabužiais pasipuošusi mergelė. Taip pažįstama... Taip miela, drauge ir šventa. Jo darbo kambary-studijoje ant stalo gulėjo nebaigtas paveikslas. Jame buvo nutapytas piemenėlis, pučiantis gluosnio dūdelę, toliau ganėsi juodmargė karvytė, skraidė paukščiai ir drugeliai, o žemė buvo nusėta nuostabiausiais, fantastiškais gėlių žiedais. Ir aš pasijutau, tarsi nebūčiau Niu­jorke, bet ten toli „už jūrų, marių mėlynų" - Lietuvos kaime. Ir susigraudinau...